Kaka gali priartinti nari

Juk gyvūnas, kuriuo reikia rūpintis, yra didžiulis asmenybės raidos veiksnys, ugdantis atsakomybės jausmą, gailestį ir empatiją. Nebelieka jokios vilties.

Mokslinio išganymo ideologijos keliamos grėsmės: ar mums lemta tapti dievais? Bemaž prieš pustrečio tūkstančio metų žmogų Aristotelis pavadino pilietiniu gyvūnu.

Vyru dydis seksui

Šiandien filosofijos klasiko žodžių kartoti nebėra prasmės — Žmonijos ateities instituto Oksforde Kaka gali priartinti nari Andersas Sandbergas žmogų drąsiai vadina technologiniu gyvūnu. Tai toli gražu nereiškia, kad mūsų prigimtis pasikeitė. Viena ryškiausių prigimtinių savybių per visą žmonijos istoriją buvo noras perlipti tą savo prigimtį, ir būtent technologija yra dabarties vartai į tai.

Deja, bet grynasis mokslinis pasaulėvaizdis, tai yra technomitinė ateities vizija, pirmiausia progresuojanti kaip galutinio išsigelbėjimo ideologija, iš esmės mums siūlo tik mikroscheminio nihilizmo prifarširuotą tikrovę, kurioje tapsime dievais. Yra galima ir būtina paklausti: jeigu galime, tai kodėl neturėtume tapti dievais?

Vis daugiau savivaldybių linksta mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu: taip saugiau

Pasvarstykime plačiau. Postmodernizmo ir kapitalizmo provaizdžiu tapęs XIX a. Šiandien stoviniuojame prie kito intensyviai kasamo kapo, tiksliai dar nežinodami, ką netrukus teks laidoti — žmoniją ar pačią mirtį.

Mokslinio išganymo ideologijos keliamos grėsmės: ar mums lemta tapti dievais? Bemaž prieš pustrečio tūkstančio metų žmogų Aristotelis pavadino pilietiniu gyvūnu. Šiandien filosofijos klasiko žodžių kartoti nebėra prasmės — Žmonijos ateities instituto Oksforde tyrėjas Andersas Sandbergas žmogų drąsiai vadina technologiniu gyvūnu. Tai toli gražu nereiškia, kad mūsų prigimtis pasikeitė. Viena ryškiausių prigimtinių savybių per visą žmonijos istoriją buvo noras perlipti tą savo prigimtį, ir būtent technologija yra dabarties vartai į tai.

Tiesą sakant, jeigu pasirinkimas tik toks, tai žmoniją palaidosime bet kuriuo atveju, nes žingsnis į nemirtingumo epochą reikš pomirtinio pasaulio ir nebūties pabaigą, kartu sunaikindamas metafizinį žmogaus matmenį. Ir čia turimos galvoje ne mitinės pasakos apie pomirtį, o egzistencinis mąstymas, prie kurio būtent mirties akivaizdoje atsidūręs net didžiausias siaurakaktis pragmatikas sutelkia mąstymą į tai, kas jam iš tiesų svarbu.

Tapusi nemirtinga, žmonija netrukus patirtų egzistencinę katastrofą.

Seksualinis narys 13 metu

Kadangi išnykusi mirtis nebeprovokuoja prasmės poreikio, pasirinkimas tampa akivaizdus. O jeigu ir tai nebeįmanoma?

Nebelieka jokios vilties. Bet juk tai yra vienas stipriausių gyvenimo impulsų! Galima įžvelgti laukiančią inversiją: iš mirti nenorinčių mirštančiųjų tapsime mirti norinčiais nemirštančiaisiais.

Kurios labiausiai sektosŽmonių tarpusavio ryšiais grindžiama ES: privatūs asmenys kaip informacijos skleidėjai sekėjai Sekti Žmonių tarpusavio ryšiais grindžiama ES: privatūs asmenys kaip informacijos skleidėjai Nuoroda: cofe-PROP Patikrinti piršto atspaudą Piršto atspaudas Toliau pateiktas tekstas yra sutrumpintas ir apibendrintas jo turinys.

Siekis tapti nemirtingu dievu iš esmės tėra infantilaus Kaka gali priartinti nari padarinys: siekis turėti tai, ko negali turėti, ir tą pačią akimirką, kai tik tai taps neišvengiama, kiekviena paskata tai turėti pradings. Bet kuriuo atveju turėsime mitinių ar realių savižudžių visuomenę. Tik tuomet bus suvokta tikroji Sizifo mito prasmė! Pastangos save priartinti prie dieviškumo dedamos ne tik į fiziologinį nemirtingumą, bet ir į tokius išorinius dalykus kaip dirbtinis intelektas.

Atėjo laikas atgaivinti technologinius lavonus, įpūsti gyvybę, nes juk dievas pirmiausia yra būtybių kūrėjas. Juk gyvūnas, kuriuo reikia rūpintis, yra didžiulis asmenybės raidos veiksnys, ugdantis atsakomybės jausmą, gailestį ir empatiją.

Ar galima padidinti varpa naudojant masaza

Pakanka prisiminti Jono Biliūno kūrinius, kuriuose aprašomos patirtys yra šimtąkart geresnis moralinis vadovas už visus religinius ar filosofinius prietarus. Gyvūnas robotas šiuo atveju gali padėti ugdyti nebent savimeilę, savanaudiškumą ir tai, ką pavadintume pasaulio bambos sindromu.

Jau nekalbant apie tai, kad ryšys su gamta pradės dar labiau nykti, o jau dabar kasdien pražudomų gyvūnų mastai įgaus katastrofišką aprėptį.

Marijampolės „Pegaso“ knygyne – gimtadienis su Kake Make

Maža to, mes galbūt sukursime tokį dirbtinio intelekto padarą, kad su juo norėsime tuoktis, nes galėsime įdiegti tokias tobulas patraukliausių savybių programas, kokių neturi joks žmogus. Tai dar sunkesnės stadijos pasaulio bambos sindromas.

Ir problema čia ne pasakėlės apie natūralią žmogaus prigimtį ar normalius santykius, o Kito iš didžiosios raidės elementas gyvenime, žmogaus kaip iki galo neatsiveriančios paslapties pažinimo tyrumas, galų gale atsakomybės už kitą ir Kaka gali priartinti nari save suvokimas, baimės ir užuojautos santykis.

Be viso šito visi santykiai tampa tik tuščia pramoga, malonumu, sportu, jei norite, bet visų svarbiausia — savimeile be ją sutaurinančio Kito iš didžiosios raidės matmens. Akivaizdu, kad negali kito mylėti tas, kas nemyli savęs, bet svarbiausia yra ne romantika, o pats intersubjektyvus santykis, ta žmogiška sąveika, be kurios žmogus kaip socialinė būtybė praranda savo esmę. Sužmogintas robotas suteiks galimybę neišprotėti, tačiau netrukus tai taps rutinine nihilizmo mašina, pražudančia ir tą meilę sau, kai kiekvienas gaus, ko nusipelnė ir ko ne, nepriklausomai nuo jų norų.

To dar negana. Toliau dirbinį intelektą norima padaryti pranašesnį už žmogaus. Nuogąstavimams, kad dirbtinio intelekto mašinos ilgainiui išstumtų ir sunaikintų ar bent savo vergystėn pajungtų su jomis konkuruoti nebegebantį žmogų, Michio Kaku pateikia neatremiamą argumentą: tokia ateitis dar itin tolima, todėl galime tuo nesirūpinti ir toliau tobulinti dirbtinį intelektą.

Kitos idėjos

Suprask maždaug taip: kol traukinys nepriartėjo, geležinkelio bėgiuose įstrigusiu žmogumi rūpintis nėra reikalo. Jeigu žmonija buvo tokia protinga, kad sugebėjo vergystėn pajungti didelę dalį savo rūšies atstovų, jau nekalbant apie gyvulius, tai visomis prasmėmis pajėgesnis robotas žmogų savo vergystei pajungs mažų mažiausiai neišvengiamai.

Aišku, galime mąstančioms mašinoms įdiegti išjungimo sistemą ar ką nors panašaus, bet naivu tikėti, kad už žmogų intelektualiai galingesnis padaras nesugebės jo pergudrauti. Sena hipotezė, kad tai žmogus sukūrė dievą, kuriam vergauja, pagaliau gali virsti tikrove.

Ir visa tai — per norą į Dievo būtent šitokio Dievo, nes anoks dievas — per menkas grobis vietą pastatyti save. Na, o koks tu dievas be visažinystės? Internetinių mikroschemų prikimšti lęšiai, su kuriais mes vos mirktelėję sužinosime visus egzamino atsakymus, matysime žmonių biografijas ir šviečiančias jų galvas, jei tik šie yra laisvi draugystei, kai kam atrodo pasakiškas rytojus.

Tas socialinis bendravimas, kokį Michio Kaku piešia, ir švietimas, kurį įsivaizduoja, yra net ne degeneratų ir Kaka gali priartinti nari, technohominidų pasaulis, bet apskritai technologijų, o ne žmonių visuomenė. Žemės planetą netrukus teks pervadinti Technės planeta, kur dominuos dievų Kaka gali priartinti nari.

Toliau nebėra prasmės kalbėti apie žmogaus intymumą, tą egzistencinį jo branduolį, išsprogdinsiančią informaciją, kurios nevienprasmiški srautai jau dabar mąslesnį žmogų varo į neviltį, verčia jį susigūžti savo depresiniame kevale ir patirti į gabalus draskančią šizofreniją. Nebelieka vietos ramiai meditacijai, plataus, susidaryti nefragmentuotą pasaulėvaizdį.

Gydytojo urologas padidina nari

Jau ir taip kažin kur skubame, greitai slysdami informacijos paviršiumi, orientuojamės į kiekybinį žinojimą, kurio absoliučią iliuziją internetiniai lęšiai, be jokios abejonės, suteiks. Tapsime dar labiau priklausomi nuo savo susikurtų prietaisų, bet nukentės mąstymas, kuriuo susidaroma kontekstuali, kritiška, plati ir, svarbiausia, autentiška pasaulėžiūra. Vienkartiški mąstymo turiniai šmėžuos panosėje, tačiau žinojimas taps tik praktine funkcija, kuria disponuosime savo reikmėms tenkinti, nebeturėdami apmąstyto, reflektuoto žinojimo, užimančio savo vietą tą žinojimą apdorojančiame ir iš jo įžvalgas darančiame mąstyme.

Gamtos atžvilgiu gal ir tapsime dievais, įvaldysime fizikos dėsnius, tačiau vieni kitiems tapsime baisiai nuobodžiomis mumijomis, turinčiomis visą pasaulį po kojomis, bet nebegalinčiomis laisvai tas kojas valdyti, eiti jomis per gyvenimą, palikdami gilų įspaudą istorijoje ir atmintyje.

Tapsime arba grynosiomis funkcijomis informacijos menėse ir sąvartynuose, arba pasinersime į svaigių haliucinacijų sūkurį, padedantį ištverti dievišką vienatvę visuotinio skubėjimo, džiaugsmo ir žinojimo rūmuose. Visa tai ne tokiu stipriu intensyvumu vyksta jau dabar. Ir žingsnis dievop, taip entuziastingai kurpiamas įvairių agresyvaus progresyvizmo šalininkų, mūsų pasaulį pavers globaliniu depresijos fabriku, savo veiklos produktyvumą užtikrindamas fanatiškomis pramogomis ir visuotinai kliedinčia sąmone.

Pagaliau visą mokslinio išganymo projektą apvainikuoja biologo Edwardo O. Wilsono ištarmė, kad tai mokslas, o ne filosofija, paaiškins gyvenimo prasmę.

Nario matmenys paaugliams 17 metu

Matot, vieta evoliucinėje grandinėje, kai tik ją nuosekliai atseksime nuo pirmųjų primatų iki protingo žmogaus, ir atskleis mums mūsų atsakymus; ir nebekelsime kvailų klausimų apie gyvenimo prasmę. Suskaičiuosime atomus, išspręsime reakcijų lygtis — ir tapsime laimingi! Mums nelemta tapti dievais, nes žmonės nekuria iš nieko.

Jei katastrofiškai nustekenta planeta mūsų nesunaikins pirma, tai mes patys sunaikinsime arba ją, arba save.

Nustatykite ilgio nario dydi

Šita mokslinio išganymo ideologija, su religiniu pažadu išganyti žmoniją ne dievo atėjimu, o tapimu dievais, yra itin pavojinga žmogui ir ypač visai gamtai, galinti kainuoti daugiau nei visų pasaulio inkvizicijų siautėjimai kartu sudėjus. Kad sunaikintume save, mums nebūtina išnykti fizine prasme, pakanka nuosekliai išnaikinti mąstymo daigus ir galiausiai prie Martino Heideggerio minties, kad mokslas nemąsto, griausmingai aidint fejerverkams pridurti: nemąsto, bet veikia!

Mokslinio išganymo ideologijos keliamos grėsmės: ar mums lemta tapti dievais?

Niekas nesiginčija, kad veikia — būtent mokslas atskleidė naujų horizontų, neįkainojamai svarbių mūsų pasauliui ir išlikimui. Galėdami gyventi ilgiau ir, rodos, kokybiškiau nei bet kada seniau, savižudybių atžvilgiu mokslu pajėgiame, deja, tik ironiškai pamojuoti priešais beviltiškai gęstančias akis. Bet toli gražu ne ta prasme, kurią jis turėjo mintyje. Somatiniai dievai, tačiau Masina padidinti nari robotai su skaitmenine atmintimi, nebeatskiriantys, kurie iš mūsų prisiminimų tikri, o kurie įdiegti, kai tai pagaliau bus tapatu… Fantastinių distopijų scenarijai jau paruošti.

Tik ar mes jų tikrai norime? Viskas vis dar mūsų rankose, ir tik nuo mūsų priklauso, ar ateityje mes norime valdyti savo rankas, ar patys būti jų valdomi.